Tai buvo diena, kuri vis dar nesibaigia

2002-07-30, antradienis

Kėliausi nuo ankstumos, bet vis likau lovoje. Nuostabi diena, dangus pagaliau apsiniaukė! Išėjau ir pradėjo smulkiai lašnoti. Skamba Ugnėlakis... Tokio laiko laukiau, tai pradžia.

Veža. Ausyse muzika, galvoje. Ugnėlakis kaip tik šiam rytui. Ant stalo kavos puodelis. Aš čia vienas... Euforija. Lėksiu miškuosna...

Kelias mišku į vakarus, tada į šiaurę... Seniai taip beėjau, todėl kiekvienas žingsnis audrina mintis. Noriu pasiekti upelį miškuose, svajojau apie tai. Nežinojau, kad teks taip eiti. Kertu kelią ir einu tolyn.

Jau matau egles, daug jų, nešančių tamsą... Leidžiuosi žemyn įsilieti į upės vagą. Pasiilgau šios tamsios paslaptingos tankmės. Joje kitokie jausmai pinasi tarp šakų raizgalynės. Skverbiuosi tolyn, karkartėmis lengviau atsikvėpdamas kažkieno išmintuose mažuose takeliuose, netikėtai juos vėl pamesdamas ir besipainiodamas voratinkliuose.

Upė nuskaidrėjus. Kiekvieną kartą čia būdamas tai priimu kaip gamtos stebuklą. Dangus išsigiedrino ir šviesa skverbiasi į vandenį, apšviesdama dugno smėlį. Bandau akimis sugauti bent mažą žuvelę, tokią neįtikimą šiame keistame skaidrume. Vandenžolių kasos plaikstosi srovėje, seklumėlės išnyra ir vėl dingsta po vandeniu. Mano kelias tęsiasi tolyn per samanas...

Asiūklių miškai puošia pakrantes. Prieblanda apsupa ir uždaro, eglių šakos glosto plaukus... Vėl išnyru į vandens erdvę. Nepaliesta upė dangstosi užvirtusiais medžiais medeliais. Pinasi nugriuvę kamienai ir tveria kelią. Vanduo neria į gelmes ir bėga toliau. Čia ieškau didžiųjų upės gyventojų... Čia kažkada bandžiau juos sugauti, ir vėl noriu pakartoti... Ieškau jų, bet nesėkmės tik sutvirtina tikėjimą. Žinau, kad pamatysiu.

Upė suka vingį per senolių pušų negyvus kūnus... Čia saulė persmelkia auksinį vandenį giliai giliai... Matau juos. Visas pulkas mažųjų guli, plauko prie dugno, keičiasi vietomis. Kartkartėmis sublyksi savo sidabriniais šarvais... Žiūriu ir žinau, kad jie padės man atsibusti, kai pamiršiu, kas esu... Nenoriu niekur trauktis, vis badau vandenį akimis, ieškodamas didelių gelmės šešėlių. Prie dumblėto kranto seklumoje plauko mažyčiai žuveliokai, turbūt tik metus stebintys keistą pasaulį. Jie vis dar čia, nes žino, ko nori.

Todėl ir aš čia. Nematau pabaigos, patraukiu tolyn. Ten, kur ryškus upės vingis, prie stačiojo kranto didžiąją vandens gyvybę saugo šakomis perpinta gelmė. Žiūriu gilyn ir pradedu išskirti. Jau didesni ešeriokai ar kuojytės žiūri prieš srovę ir laukia atplaukiančio maisto. Čia upė nemirusi, nes ne visiems pasiekiama. Gūdi, tamsi, paslaptinga, todėl gyva.

Išnyru į miško keliuką, keistai einantį tiesiai tolyn. Pradeda šaukti paukštis. Suklūstu, stoviu ir laukiu. Paukšis vis šaukia. Taip garsiai šaukti nedrįso joks matytas plėšrūnas. Jis artėja ir išnyra iš tankmės. Rudas, nedidelis, bet didingas. Turbūt paukštvanagis. Nutolstame...

Kelias atgal trumpas. Mintis keičia mintį ir tvirtina supratimo pamatus. Garsai galvoje nerimsta ir neša tolyn, tolyn... Čia sugrįšiu dar ne kartą. Svaigiu skrydžiu, minties takais, svajonės tvirtumu.