Mūsų gyvenimai banguoja lyg vandenynas. Nuo ramių savaičių ir mėnesių, kai lengva jausti save, žmones ir gamtą. Iki audringų periodų, kai imame abejoti savo laivo tvirtumu. Tačiau net ir tokiomis akimirkomis skriejame visu greičiu pagal iš anksto nustatytą kursą, žvelgdami į kelrodes žvaigždes ir tvirtai savo rankose laikydami suspaustą šturvalą.

Bet kartais mus užklumpa netikėti uraganai, kurie iškelia į paviršių dar nepažintas vidines baimes, nepasitikėjimą savo jėgomis ir netgi abejones kryptimi, kuria pasirinkome keliauti.

"Pasakyk man, kuo save laikai, ir aš papasakosiu, kaip atrodys tavo gyvenimas" — skamba kažkur perskaityti žodžiai, nugulę į mano užrašus ir vis primenantys apie šią svarbią vidinę žmogaus savybę.

Tebūnie tai tik pasakymas, tačiau net šiurpuliukai nubėga pagalvojus, kiek daug giluminių ir išorinių dalykų priklauso nuo tokio, rodos, paprasto dalyko.

Vidinis įvaizdis — tai tavo paties paveikslas, kurį nuolat pieši viduje. Kiekvienas tai darome visą laiką.

Nuo to, kaip pieši save viduje, priklauso nepaprastai daug: ir minčių sekos, ir veiklumas, ir judrumas, ir drąsa, ir tolerancija klaidoms, ir reakcija į situacijas, ir komunikacija su pasauliu. Nuo vidinio įvaizdžio priklauso bet kurio žmogaus gyvenimas.

Ankstyvo ryto ramuma. Saulė skverbiasi pro medžių kamienus, kylančius iš miško kalvelių. Šešėliai dar nešildo, lyg naktis mane pridengia bebundantys medžiai. O aš stebiu viską, ką tik gali sugauti akys. Noriu viską žinoti, noriu pažinti savo gimtąją aplinką. Akys bėga žeme, medžių šakomis, viršūnėmis, lygiu vandens paviršiumi. Kilsteli kažkas stambaus iš vienos viršūnės, sukeldamas nevaldomą susidomėjimą. Paukštis išvengia mano žvilgsnio ir akimirksniu pranyksta. Stambus, aiškiai matomas ir niekada nepastebimas. Miško dvasios atšvaitais nutviskęs paukštis. Širdis jau neberanda vietos, ji tuoj išskris paskui, kažkur į tankią visumą... Greitu žingsniu pirmyn per ryto vėsą...

Atsargiai statau kojas ir stengiuosi neužminti miško augalų, kurių, žolinių, šiose sausmėse visai nedaug. Stengiuosi eiti tyliai, kad likčiau negirdimas, kad dingčiau tolumoje kaip greitai užmirštamas šešėlis. Kažkuo ypatinga ši vieta, nors ji ir nėra didelių miškų gilumoje. Visai netoli ežeras, nors jo ir nematyti. Tačiau visada jį jaučiu... Čia auga didelė sena eglė. Kažkada ji buvo orientyru nežinomame miško kelyje, vėliau -- mėlynojais užaugusia tankme. Visada džiuginančia, visada apvyniojančia ir išpuošiančia voratinkliais. Keletą kartų šioje vietoje pušų viršūnes perrėžė sketsakaliai, privertę suklusti. Tiek kartų čia prasidėjo kelias...