Samanos

2003-02-06, ketvirtadienis

Paslaptis čia, todėl ji tokia nesuprantama. Todėl ji tokia laukiama. Tai kelias į atsakymus. Visus, kurių tikiuosi iš gyvenimo. Visa esmė sudėta į šį kelią. Žalią samanotą kelią.

Atsargiai statau kojas ir stengiuosi neužminti miško augalų, kurių, žolinių, šiose sausmėse visai nedaug. Stengiuosi eiti tyliai, kad likčiau negirdimas, kad dingčiau tolumoje kaip greitai užmirštamas šešėlis. Kažkuo ypatinga ši vieta, nors ji ir nėra didelių miškų gilumoje. Visai netoli ežeras, nors jo ir nematyti. Tačiau visada jį jaučiu... Čia auga didelė sena eglė. Kažkada ji buvo orientyru nežinomame miško kelyje, vėliau -- mėlynojais užaugusia tankme. Visada džiuginančia, visada apvyniojančia ir išpuošiančia voratinkliais. Keletą kartų šioje vietoje pušų viršūnes perrėžė sketsakaliai, privertę suklusti. Tiek kartų čia prasidėjo kelias...

Minkštos žalios sudžiūvę samanos. Savas jausmas gaubia einant spygliuotais ir kerpėtais smėliais. Dabartis jungiasi su prisiminimais ir sukuria visumą viduje. Visuma kuria klausimus ir parodo kelią. Juo ir einu. Sėlindamas kalvelėmis pabaidau penketą baikščiųjų keršulių. Kaip viesulas jie pakyla iš senos pušies ir dingsta kažkur gretimose šakose. Išsiveržia džiaugsmas... Nuo šios kalvelės atsiveria platesnis vaizdas, o didžioji eglė čia pat. Tokia didinga, savo šakose sauganti nežinomybę. Tiek kartų norėjau pajusti tos eglės viršūnę... Svyruoti joje ir šaukti... Bet ji mane įveikė ir paliko nuošaly, kad išsaugočiau pagarbą ir žvelgčiau į ją kaip žvelgiu dabar. Kažkur priešaky ežeras. Čia dar niekada nėjau. Šis jaunas miškas stebi mane, o aš stebiu jį. Susipažįstame. Išnyru į atviresnę vietą, kur auga grupelė storų galingų pušų. Negalėjau tikėtis, kad mane čia pasitiks pati Girios Dvasia... Didžiausias stebuklas sutikti ją... Žalvarni, ar mes jau pažįstami? Ar tai tavo vaikams nedaviau ramybės, žavėdamasis jų nepaprastomis medžioklėmis? Ar tai tu apsigyvenai netoli mano pastogės ir klaidinai, kad surasčiau tave? Man reikėjo šiek tiek laiko, kad tavo balsas suskambėtų manyje žmogaus balsu. O dabar sutinki mane čia. Stebi nuo sausos pušies viršūnės...

Ir leidi man visa tai atrasti... Žinai, kad sugrįšiu pas tave. Nes per daug viskas susirišo, per daug nuėjau, kad galėčiau pasukti kitu keliu. Parodei man šį kelią ir aš žinau, kad tai yra tai, ko ieškojau. Tai, ko noriu. Vieną dieną ateisiu pas Girios Dvasias su žmogumi. Pamatysite, koks jis pasirodys jums savas... Jūs visi mano draugai, todėl ir pats nenoriu trukdyti. Būsiu tylus kaip pušis, mosiu satyro sparnais ir dingsiu tolumoje nepastebėtas. Mano žmogus bus su manimi. Mes dainuosime ir grosime, kai norėsime pakalbėti su jumis. Visada, kai bus lengva ar sunku. Visada, kai prašysime išmokyti sujungti sielas į nedalomą visumą... Žinau, kad vieną dieną tai įvyks. Galbūt vieną dieną jūs priimsite mus į savo šeimą. Klajoti miškais ir nardyti upėse, stebėti bundančią saulę ir jausti nakties tylą. Aš būsiu toks pats... Ieškosiu. Tas žmogus dar nesurado manęs, kaip ir aš jo. Mes dar nepripažinome vienas kitam, jog esame, kad eitume vienu keliu į vieną tikslą. Bet jūs gyvenate ilgai ir mano ieškojimas bus mano gyvenimas. Neskaičiuoju laiko... Tik nusisuku nuo saulės, kad matyčiau nuostabų reginį, išskleisčiau sparnus ir pakilčiau amžinybei... Susilieju su jūsų namais, nes tai yra ir mūsų namai. Skrydis drauge... Jūsų pasaulis -- mūsų pasaulis...

debesis~